Paskutinio birželio sekmadienio Evangelija pasakoja apie Jėzaus padarytus stebuklus, gydant žmones. Minioje žmonių ir moteris, ilgus metus serganti kraujoplūdžiu. Spūstyje toji moteris paslapčia tik prisilietusi prie Jėzaus apsiausto akimirksniu pasveiksta. Jėzus, Dievo Sūnus, ne tik pajaučia tą nedrąsų prisilietimą, bet ir žino jos širdies troškimus, todėl taria jai: „Dukra, tavo tikėjimas išgelbėjo tave, eik rami ir būk išgijusi iš savo ligos“ (Mk 5, 34).
Birželio 27 d. daugelyje šalių Katalikų Bažnyčia medituoja Dievo Motinos Nepaliaujamos Pagalbos ikonos atvaizdą. Kas svarbiausia šioje ikonoje? Tai Dievo Motina. Jos veidas ramus, taikingas. Ji žino savo Dieviško Sūnaus laukiančią kančią ir mirtį ant kryžiaus. Lūpos suspaustos maldai, dvasiniams apmąstymams ir sopuliams. Akys plačios, nes ji nori matyti kiekvieną šios žemės keleivį. Įspėti ir užstoti prieš Aukščiausiąjį. Kūdikėlio rankas ji laiko kaip tikra Motina, nes tokia ir yra. Dieviškasis Sūnus, sudėjęs rankas į Dievo Motinos delną, simboliškai praneša, kad visų atpirkimo malonių kelio pradžia yra Dievo Motina. Jėzulio vienas kojos sandaliukas atsirišęs, tai reiškia jo išgąstį, išvydus būsimus kančios ir atpirkimo vaizdinius angelų rankose, todėl jis skuba į Dievo Motinos saugų artumą. Kartu atsirišęs sandaliukas reiškia Jo dievišką prigimtį, o tvirtai užrištasis simbolizuoja žmogišką prigimtį...
Tikima, kad šv. apaštalas ir evangelistas Lukas senovės Antiohijos mieste vienas iš pirmųjų pavaizdavo Dievo Motinos bruožus ikonos atvaizde. V a. pr. imperatorienė Pulcherija iškilmingai šią ikoną pernešė į ciesoriaus miestą, Konstantinopolį. Tam reikalui buvo pastatyta šventovė, kuri gavo Odigitrios pavadinimą, (lietuviškai – „parodanti kelią“). Netrukus ir pati Dievo Motinos ikona pradėta vadinti šiuo vardu. Greitai garsas apie šią ikoną pasklido po visą Rytų imperijos pasaulį. Nesuvokiamu greičiu prasidėjo ikonos perpiešimo kelias, pasklidęs po visą krikščionišką pasaulį. Štai Smolensko miesto, kuris savu laiku buvo vienas iš Lietuvos miestų, „Sopulingoji“ ikona yra viena iš tų, kuri atkeliavo kaip perpiešta ikona iš Rytų pasaulio.
1453 m. Konstantinopolio miestas buvo užimtas turkų. Jis paskendo ugnies ir kalavijo ašmenyse. Tarp miesto sienų mūšio lauke žuvo paskutinis imperatorius. Pražuvo ir Odigitrios Dievo Motinos ikona. Yra tikinčių, kad ikona nepražuvo, o tiesiog buvo atgal paimta į Dangų, bet išliko perpieštos ikonos kopijos. Išliko Odigitrios ikonos aprašymas, ir tai leidžia tvirtinti, kad Dievo Motinos Nepaliaujamos Pagalbos ikona yra tikroviškai perpiešta garsioji Odigitrios ikona. Dabartinės ikonos pirma užčiuopta tikroviška vieta yra Kretos sala. Ji, kaip ir kiti perpiešti Dievo Motinos atvaizdai, garsėjo ir buvo žinoma kaip stebuklinga. 1496 m. Kretos sala dar buvo krikščionių rankose, kai vienas salyno prekeivis, kartą įsilaužęs į bažnyčią, pavogė šią ikoną ir paslėpė savo laive, kad vėliau žemyne pelningai parduotų. Tikima, kad taip Dievo apvaizda panaudojo šį vagį išgelbėti Dievo Motinos atvaizdą nuo vėliau salą užėmusių žiaurių nukariautojų turkų. Kelionėje prekeivio laivą ištiko didžiulė audra, ir tik visų jūreivių maldos prieš Dievo Motinos ikoną galia jūra nurimo ir visi galėjo toliau saugiai tęsti savo kelionę. Po metų prekeivis, atvykęs į Romą, pradėjo ieškoti turtingo pirkėjo, bet čia pat sunkiai susirgo ir buvo slaugomas bičiulio šeimos. Prieš mirtį, supratęs savo padarytą nuodėmę, prašė bičiulio ikoną atiduoti kokiai nors Romos bažnyčiai visų žmonių ir Dievo Motinos garbei. Nors bičiulis pažadėjo, bet pažado nevykdė. Netrukus mirė ir prekeivio bičiulis... Galop apsireiškusi mirusio bičiulio našlės mažai dukrai pasakė: „Pasakyk mamai, kad Nepaliaujamos Pagalbos Dievo Motina įsako ikoną perduoti Bažnyčiai. Jei nepaklusite, visi greitu laiku išmirsite.“ Tik šitokiu būdu išgąsdinta našlė įvykdė Dievo Motinos valią.
Taip 1499 m. kovo 27 d. su didžiule iškilme ikona buvo pernešta į Šv. Mato bažnyčią Romoje ir pavesta vienuolių Augustinijonų globai. Taip net 300 m. ši ikona buvo vadinama Šv. Mato ikona, tačiau 1798 m. prancūzų revoliucinės pajėgos, įsiveržusios į miestą, paima kaliniu šv. Tėvą Pijų VI. Barbariškai griaunamos bažnyčios, tarp jų ir Šv. Mato, kurioje buvo laikoma garsi ikona. Ikonos likimas nežinomas apie 70 m., kol netikėtai užtinkama vienoje koplyčioje po altoriumi. Popiežius Pijus IX 1866 m. ikonos priežiūrą paveda tėvams redemptoristams, kurių Šv. Alfonso Liguori bažnyčia yra vos ne toje pačioje vietoje, kurioje stovėjo Šv. Mato šventovė. Tada popiežius tėvams redemptoristams pasakė: „Padarykite viską, kad apie ją sužinotų visas pasaulis.“ Tais pačiais metais šv. Tėvas Pijus IX suteikia ikonai apaštalinį palaiminimą ir tituluoja ikoną Mater de Perpetuo Succursu (Mother of Perpetual Help), Dievo Motinos Nepaliaujama Pagalba.
Kyla klausimas, kodėl apie šią Dievo Motinos ikoną tiek mažai žinoma Lietuvoje? Atsakymas paprastas. Per paskutinius 25-erius metus Bažnyčios vaikų sąmonėje išskirtiniu būdu siaučia neįpareigojančios ir griaunančios laisvės vėjas. Tariama laisvė rinktis gyvenimo kelią be Dievo, be Bažnyčios, be šeimos palaiminimo. Iš baugaus sovietmečio žmogaus tapome niekuo neįsipareigojusiais modernaus gyvenimo vergais, šių laikų šauktiniais – verktiniais, libertinais, kurių ikona šiandien yra tik informacinės technologijos, tik veidaknygės ir linksmo bei nerūpestingo gyvenimo paieškos.
Štai neretas atvejis šeimoje, kai vos tik perlipę paauglystės ribą, jaunuoliai artimiausių šeimos narių akivaizdoje ištisas valandas maigo išmaniųjų telefonų mygtukus neištardami nė žodžio. Kas verda jų mintyse ir protuose, artimiesiems nežinoti, tačiau pikti prašalaičiai gerai žino jų mintis ir tokiu būdu tampa lengvu jų nakties grobiu, o artimiesiems – nelemta ir skaudžia netektimi.
Arba garsi televizijos žurnalistė ne pirmi metai viešai dalinasi savo skaudžia šeimos patirtimi. Taip pat ir tikėjimu, kuris jai yra gyvenimo kelrodė žvaigždė, bet visai neseniai prisipažino, kad vaikams tikėjimo malonės perduoti nesugebėjo. Vaikai užaugo abejingi Dievui ir Bažnyčiai. O ką ši moteris daro, kad būtų kitaip? Kol kas nežinome. O pasiūlyti yra ką.
Kaip kunigas drįstu paliudyti man pačiam sielovadinėje praktikoje ilgus metus slypintį tikėjimo fenomeną. Ne kartą ateidavo pagyvenę žmonės, kurie niekada turbūt gyvenime nebuvo matę Dievo Motinos Nepaliaujamos Pagalbos ikonos, tačiau prašydavo aukoti šv. Mišias į Dievo Motinos Nepaliaujamą Pagalbą. Kai pasiteiraudavau, kokie žemiški rūpesčiai tai paskatino, atsakydavo: „Anūkėlis metė studijas ir išvyko į tolimus kraštus ieškoti lengvesnio gyvenimo kelio.“ Po kurio laiko sužinodavau, kad nelaimėlis anūkėlis jau grįžo ir sėkmingai užbaigė studijas Lietuvoje. Arba anūkai su visomis šeimomis išvyko gyventi į tolimą kraštą. Atrodo, kad jau daugiau nebegrįš, bet va, sena močiutė sengalvėlė ir vėl šaukiasi į Dievo Motinos Nepaliaujamą Pagalbą, ir kitados išvykę grįžta jau gyventi namo. Įdomu, iš kur tie mūsų senoliai sužinojo apie stebuklingą Dievo Motinos Nepaliaujamos Pagalbos ikoną, nematę ir neregėję jokių jos ikonų? Turbūt šią gerą sėklą pasėjo jų parapijų klebonai ir kunigai misionieriai, kurie Smetonos laikų Lietuvoje buvo dažnas svečias tikinčio žmogaus gyvenime.
Dievo Motina apdovanoja įvairiausiomis malonėmis kiekvieną, kas tik šaukiasi į Ją. Dar daugiau. Ne tik originali Dievo Motinos ikona, kabanti vienoje ar kitoje mūsų tėvynės ar pasaulio šventovėje, bet ir kiekviena perpiešta ikona, palaiminta ir kabanti mūsų bažnyčiose arba namuose, neša tą pačią žinią ir malonę, kas ieško Dievo Motinos pagalbos ir užtarimo. Šiuo atveju dar daugiau, jei žmogus, net nematęs Dievo Motinos Nepaliaujamos Pagalbos ikonos, imsis šauktis Jos užtarimo, bus išklausytas.
Kun. Egidijus ARNAŠIUS
Airija
